Prieš keletą savaičių inicijavau Seime konferenciją tema „Menstruacijų higienos politika: tarp stigmos mažinimo ir prieinamumo užtikrinimo“. Tema, sakyčiau, kasdienė – kasdien tūkstančiai moterų ir merginų Lietuvoje išgyvena menstruacijas, kaip įprastą reiškinį arba kaip iššūkių keliančią patirtį.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis dalis moterų ir merginų pasaulyje, o ir Lietuvoje, vis dar išgyvena menstruacinį skurdą, kai trūksta būtiniausių reikalingų higienos priemonių ir lėšų joms įsigyti. Lietuvoje daugiau nei 48 procentai apklausoje dalyvavusių merginų sakė, kad iš anksto higieninių priemonių nėra pasiruošę, perka jas prireikus, jeigu turi tam finansines galimybes.
Viena iš konferencijos idėjų – dalintis gerąja praktika, kuri, kilusi Šiauliuose pamažu sklinda po visą Lietuvą – nemokamos higienos priemonių dėžutės mokykloje. Tyrimuose dalyvavę mergaitės ir merginos pripažino, jog ne visuomet turi su kuo pasikalbėti apie kūno pokyčius, beveik pusė atsakiusiųjų gėdijasi kalbėti šia tema, neturi kam užduoti klausimų ar paprašyti, kad nupirktų reikalingų priemonių. Dalis moksleivių prasidėjus menstruacijoms renkasi neiti į mokyklą, nes gėdijasi, bijo jog aplinkiniai pastebės „tas dienas“, negali užtikrinti, jog turės reikiamą kiekį priemonių tam, kad jaustųsi gerai ir neišgyventų papildomo streso.
Aš, kaip esu tikra dauguma moterų, puikiai prisimenu kaip pati išgyvenau šį kūno pokyčių metą. Visą su tuo susijusį nerimą, nežinią ir pasimetimą. Labai svarbu, kad tuomet šalia būtų ne tik reikalingos priemonės, tačiau ir patikimas žmogus, kuris atsakytų į kylančius klausimus, ramiai, nuosekliai ir aiškiai papasakotų apie tai, kas vyksta kūne ir kodėl tai yra visiškai natūralu.
Dabar gi dalis mergaičių, merginų ir moterų tokią natūralią savo reprodukcinės sveikatos dalį – menstruacijas vertina kaip gėdą, kurią būtina slėpti. Visuomenėje ši tema vis dar yra tabu ir tą labai aiškiai pajutau savo kailiu.
Po konferencijos sekęs mano pasidalijimas apie iniciatyvą, higienos dėžutes mokyklose, menstruacinį skurdą ir mergaičių patiriamas emocijas socialiniuose tinkluose sukėlė tikrą audrą. Būtent destruktyviąja šio žodžio prasme. Susilaukiau kaltinimų, jog neturiu daugiau ką veikti, pajuokos, jog drįstu tokią asmenišką, gal net „gėdingą“ temą kelti į viešumą, svarstymų, kad Lietuvoje daugiau problemų, matyt, nebelikę, kad reikia kalbėti apie šią.
Ir tuomet aš iš tikrųjų pajutau gėdą. Ne dėl jautrios, aktualios ir moteriškai pusei Lietuvos gyventojų kasdienės menstruacijų temos, o dėl visų tų komentarų ir komentatorių, kurie atkakliai užsibrėžę gyventi savo stereotipų, pašaipų ir gėdijimo viduramžiuose ir skleisti visą šitą tamsą socialinėje erdvėje. Kaip ir kada mums pavyks pakeisti mergaičių ir merginų požiūrį į savo kūną, kūniškumą ir sveikatą, jei ir toliau toleruosime purvo ir pagiežos pylimą ant tų, kurios nori kalbėti ir imtis iniciatyvos?
Esu Seimo narė, esu moteris, esu dukros mama. Statistikos duomenimis 47 procentai Lietuvos piliečių yra moterys, absoliuti dauguma jų tam tikrame savo gyvenimo etape susiduria su menstruacijomis ir nuo mūsų nemaža dalimi priklauso ar tada jos susidurs ir su gėda, ir su menstruaciniu skurdu. Gėdijimas dėl kalbėjimo šia tema, dėl geriausio sprendimo paieškų ir pastangos sukurti veikiančią sistemą, kuri padėtų mokyklas lankančioms mergaitėms ir merginoms išvengti reikalingų priemonių trūkumo man atrodo trumparegiškas, tamsuoliškas ir kvailas.
Lietuvoje netrūksta problemų, daliai jų surasti sprendimų nepavyksta dešimtmečiais, tačiau menstruacinis skurdas nėra tokia problema. Iki šiol ji neišspręsta tik todėl, kad dalis visuomenės stengiasi šią temą paversti nepatogia, gėdinga ir nutylima.
Visuomenės sveikatos biuras skaičiuoja, kad vienos higienos priemonių dėžutės atsiradimas mokykloje kainuoja 55 eurus, šiuo metu Vilniuje tokių dėžučių yra 144, taigi savivaldybei per mėnesį tai kainuoja apie 7000 eurų ir ši suma tikrai nėra nepakeliama. Regionuose ši iniciatyva kainuotų dar mažiau, nes ten mažesnis mokyklų, o ir mokinių, skaičius.
Iš principo menstruacinį skurdą galime išspręsti tiesiog turėdami drąsos pripažinti, kad jis yra ir veikia dalies mūsų mergaičių ir merginų gyvenimą. Galėtume žengti dar toliau – įrengti tokias dėžutes ne tik mokyklose, tačiau ir poliklinikose, prekybos centruose, bibliotekose, kitose viešose vietose, kad visokio amžiaus moterys jaustųsi ramios, jog reikalingos priemonės visuomet bus šalia.
Taigi tereikia drąsos imtis iniciatyvos, nepasiduoti gėdijimui ir siūlyti taikyti praktiką, kuri jau yra pasiteisinusi. Džiaugiuosi, jog esu viena iš tų moterų, kurios pripažįsta šios temos svarbą ir kuria erdvę, kurioje galime dalintis gerąja praktika, kad ji pasiektų kuo daugiau mūsų mergaičių ir moterų.
Iškart kai tik šios problemos nebeliks ir pusė mūsų šalies gyventojų galės išgyventi menstruacijas kaip natūralią sveikos moters kasdienybės dalį, o ne skurdo, gėdos ir atskirties patirtį, imsiuosi tų problemų, kurios yra „tikros“, brangūs komentatoriai, neturintys mamų, žmonų, sesių ir dukrų.