Tai, kas šiandien vyksta Krašto apsaugos ministerijoje (KAM) ir platesniame nacionalinio saugumo kontekste, nėra tiesiog klaidos – tai sisteminė kompetencijos ir lyderystės stoka, kelianti grėsmę mūsų šalies saugumui.
Pirma, iššūkių krašto apsaugos sistemoje visada buvo ir bus, nes ši sistema yra sudėtinga ir kompleksiška, ypač šiuo metu, o dar labiau – jos naujokams. Galime paimti bet kurią sritį: nuo įsigijimų iki gynybos pramonės, nuo infrastruktūros iki dvišalių santykių, nuo kibernetikos iki karinio rezervo, nuo oro gynybos ir finansų valdymo iki personalo iššūkių. Todėl tik kompetencija ir tikromis lyderio savybėmis pasižymintis vadovas gali atlaikyti tokį iššūkių mastą.
Antra, svarbiausias lyderystės bruožas – gebėjimas įgalinti žmones savo komandoje, žinoma, kai ją turime. Skiriame rekordinį gynybos biudžetą, tačiau stokojame žmonių, kurie sugebėtų šiuos pinigus panaudoti efektyviai, kad jie iš tikrųjų stiprintų šalies atgrasymą, o ne tiesiog „būtų išleisti“. Gynybos resursų agentūra (GRA), nepaisant visų savo trūkumų, yra kertinė institucija, nuo kurios priklauso, ar gynybos pinigai virsta realiais pajėgumais, ar lieka tik skaičiais biudžeto eilutėse.
Deja, ši valdžia nusprendė „iškomandiruoti“ puikiai savo darbą dirbusį GRA vadovą į Briuselį – tarsi šiuo metu Lietuvoje turėtume kompetentingų žmonių perteklių šioje srityje. Kuo bus užpildyta ši spraga – parodys konkurso pabaiga, tačiau tai optimizmo nesuteikia.
Optimizmo nesuteikia ir paskelbta naujojo KAM ministro pavardė. Tiksliau, pozityviai nuteikia tik pavardė, bet ne daugiau. Su visa pagarba, jei mėnuo darbo NSGK laikomas pakankama patirtimi perimti vieną sudėtingiausių ministerijų tokiu geopolitinių įtampų laikotarpiu, tai kelia rimtų abejonių dėl socialdemokratų gebėjimo adekvačiai vertinti realybę.
Taip, KAM ir GRA turi tvirtas institucines konstrukcijas, kurios neleis „laivui“ iš karto nuskęsti. Tačiau be stiprios lyderystės ir kompetencijos šis laivas plauks lėtai, be krypties ir be aiškaus tikslo. Jau dabar projektai stringa, sprendimai vėluoja, o laikas – ne mūsų sąjungininkas. Šiandien mums reikalingas proveržis, o ne improvizacija. Įsigijimų sritis – ne trijų naktų pasiruošimo klausimas, o kompleksinis darbas, reikalaujantis gilaus supratimo, kaip veikia kariuomenė, gynybos pramonė ir finansų sistema.
Trečia, gynybos pramonė – našlaitė Lietuvos pramonės lauke. Nors buvusi KAM ministrė su savo komanda nesugebėjo mobilizuoti institucijų ir įžiebti Lietuvos gynybos pramonės potencialo, premjerės sprendimas „atimti“ gynybos pramonės klausimus iš KAM kelia rimtų abejonių dėl strateginio nuoseklumo ir atskleidžia gilesnės situacijos suvokimo stoką. Jei iš tiesų, kaip daugelis Vakarų valstybių, matome gynybos pramonę kaip ekonominio virsmo šaltinį, sprendimas turėtų būti priešingas – konsoliduoti visą gynybos pramonės politiką KAM rankose, įskaitant ir investicinius instrumentus. Kad tai veiktų, KAM reikalingos naujos kompetencijos – kitaip tariant, nauji žmonės, turintys žinių ir patirties šioje srityje.
Dabartinė koalicija aiškiai parodo, kad nuovokos gynybos pramonėje trūksta. Finansų ministerijos darbo plane numatytas gynybos holdingo kūrimas tik iki 2028 metų pabaigos. Jei tokiu tempu kursime gynybos pramonę, rizikuojame pramiegoti tiek technologinę revoliuciją, tiek galimybes, kurias mums atveria karas Ukrainoje.
Ketvirta, oro gynyba – prioritetas. Kalbos virsta prioritetais tik tuomet, kai jiems priskiriame konkrečius resursus. Kariuomenės vystymo kryptis yra aiški – divizija, ir šiam prioritetui jau skiriame finansinius išteklius. Tačiau turime išlikti lankstūs ir gebėti prisitaikyti prie besikeičiančios karo dinamikos. Šiuo metu apie 98 proc. nuostolių Ukrainos ir Rusijos karo fronte sukelia dronai. Tai nereiškia, kad turime viską sutelkti į dronus ir antidronus, ypač suprasdami, kad mūsų galimas karas vyktų visiškai kitokioje aplinkoje nei Ukrainoje. Vis dėlto „dronų diskusija“ atskleidžia esminį efektyvios oro gynybos poreikį.
Pastaraisiais mėnesiais akivaizdžiai matome institucinį paralyžių ir kylantį visuomenės nerimą, kai Lietuvos oro erdvę skrodžia ne tik dronai, bet ir oro balionai. Veikiančios oro gynybos mes neturime, o NATO doktrina dar nespėjo adaptuotis prie naujo grėsmių paveikslo. Tą kartoju jau daugiau nei dvejus metus, pasikartosiu dar kartą – svarbiausias Lietuvos gynybos prioritetas turi tapti veikianti ir lanksti oro gynyba. Be uždengto dangaus, net garsieji ir brangūs tankai yra bejėgiai. Jau nekalbu apie psichologinį efektą, kurį sukelia krentantys ar atakuojantys dronai – paklauskite Kyjivo ar Tel Avivo gyventojų.
Penkta, milžiniškas personalo poreikis. Lietuvos kariuomenei iki 2030 metų, formuojant diviziją, reikės papildomų 3 tūkst. profesionalių karių. Tai reiškia, kad LK turi augti apie 20 proc., o jei įskaičiuosime tarnybą baigiančius karius, dar daugiau. Taip pat divizija negali veikti be rezervo, o tai pareikalaus dar papildomų tūkstančių karių. Milžiniški skaičiai demografiškai mažėjančiai tautai. Ką daryti?
Dėmesys personalui turi tik didėti. Turime pritraukti ir išlaikyti geriausius, užtikrinti tam tikras socialines garantijas, tęstinį mokymąsi bei prognozuojamą pensijų perspektyvą. Vienkartiniai atlyginimų augimai tik lopo skyles, bet nesukuria radikalaus pokyčio, kuris užtikrintų nuolatinį karinio personalo augimą ir profesinį tobulėjimą.
Metai eksperimentų KAM parodė akivaizdų lyderystės ir kompetencijų trūkumą. Užteks žaisti su šalies saugumu. Jei dabartinė koalicija negeba rasti tinkamų lyderių, kurie sukurti veiksmingą Lietuvos atgrasymo ir gynybos skydą, vienintelis teisingas kelias – priešlaikiniai rinkimai.