Į valdžią atvedusi kairiosios politikos atstovus visuomenė pagrįstai tikėjosi, kad ir jų politika bus kairioji: daugiau perskirstymo, stipresnis viešasis sektorius, didesnis dėmesys pažeidžiamoms grupėms, nuoseklios pastangos mažinti skurdą, atskirtį, pajamų nelygybę, palankesnė būsto politika ir kt.
Jeigu pirmaisiais kadencijos metais tarsi buvo juntamos pastangos šias viltis realizuoti įgyvendinant mokesčių reformą ar teikiant sveikatos sistemos reformą, tai pasikeitus koalicijos sudėčiai šios pastangos vis labiau panašėja į skambius pažadus, kurių nepalaiko nei įstatymų projektai, nei finansai.
Seimui šiuo metu pateiktas biudžetas – pirmasis, kurį parengė nauja valdančioji dauguma ir jų deleguota Vyriausybė. 2025 metais šalis vis dar gyveno pagal praėjusios, konservatorių daugumos ruoštą finansinį planą. Taigi, šiuo metu Seimo komitetuose svarstomas biudžetas, paruoštas socialdemokratų Vyriausybės, rodo aiškias jų politines kryptis, o dar svarbiau – tai lems kam ateinančius trejus metus bus skiriamas didžiausias dėmesys ir lėšos.
Tai kaip gi ta kairioji politika atrodo socialinės srities biudžete?
Pagrindinės socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurios buvusi ministrė šiuo metu eina premjerės pareigas, kuruojamos sritys yra socialinis draudimas (pensijos ir išmokos), socialinė parama (socialinės pašalpos ir kita parama), darbo ir užimtumo sritys, socialinės paslaugos bei būsto politika.
Žvelgiant į 2026 metus ir visą trimetį biudžetą, deja deja deja, iš visų išvardintų sričių, augimas numatomas tik išmokų sričiai – socialiniam draudimui ir paramai. Visoms kitoms – arba finansavimas užšaldomas, arba mažinamas. Nejaugi socialdemokratams kairioji politika yra tik išmokų didinimas? Trumpai aptarkime kiekvieną sritį.
Socialinis draudimas ir socialinė parama
Kaip jau minėjau, šioje srityje didinimai numatomi, ir jie tikrai reikalingi, nes išmokos dažniausiai pasiekia pačius skurdžiausius ir mažiausias galimybes turinčius mūsų šalies gyventojus. Dalis šių didinimų yra neišvengiami – išmokos susietos su augančiu vidutiniu darbo užmokesčiu ar infliacija, tad yra indeksuojamos automatiškai, be politikų valios. Matant šios valdančiosios daugumos neryžtingumą, o dažnu atveju ir kompetencijos stoką, žinojimas, kad tam tikri procesai vyksta nepriklausomai nuo postuose esančių politikų guodžia.
Šalia kasmetinio indeksavimo valdantieji pasiūlė dvi sistemines iniciatyvas– spartesnį pensijų indeksavimą ir socialinių išmokų indeksavimo mechanizmo keitimą.
2026 m. pensijoms papildomai bus skiriama 90 mln. eurų iš 1,54 mlrd. planuojamo Sodros biudžeto pertekliaus (1,45 mlrd. eurų keliaus į rezervą), tai pensijas padidins vidutiniškai 5 – 30 eurų, ir skirtumas bus net procentiškai, ne tik eurais. Taigi daugiau pridės tiems, kurių pensija ir taip didesnė, nes didinama individualioji pensijos dalis.
Ar tikrai šiuo metu sparčiau reikia didinti dideles pensijas, kai 36 procentai mūsų senjorų gyvena žemiau skurdo ribos? Visada priešinausi šios nelygybės tarp senjorų didinimui, tai darau ir dabar, bet skurdo ir pajamų nelygybės argumentai mūsų kairiosios politikos atstovų, deja, negirdimi.
Socialinių išmokų indeksavimo mechanizmo keitimo reikėjo seniai, aš pats 3 metus siūliau sprendimus, kaip šį indeksavimą aktualizuoti. Vyriausybės siūlymas geras, nes ilgoje perspektyvoje jis turėtų padėti žmonėms išlipti iš absoliutaus skurdo, tačiau 2025 metų didinimai labai minimalūs - visos išmokos (šalpos pensija, vaiko pinigai ir kt.) didinamos 5 procentais. Kai metinė infliacija jau viršija 4 procentus, vidutinis darbo užmokestis prognozuojama augs iki 8 procentų, minimali mėnesinė alga (MMA) didinama 11 procentų, o senatvės pensijos 12 procentų. Todėl aišku, kad nuo šių išmokų priklausančios grupės (pagrinde, žmonės su negalia) ir toliau liks gilioje skurdo rizikoje.
Kairioji politika?
Darbo užmokestis
Darbo užmokestis viešojo sektoriaus darbuotojams kitąmet didinamas 0,7 procento. Šis didinimas yra pirmasis per trejus metus, kai to paties laikotarpio infliacija siekia 8 – 9 procentus. Socialdemokratai šį pasiekimą vadina didinimu ir didžiuojasi jo įtvirtinimu nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje, man tai labiau panašu į patyčias, kurios silpnins viešąjį sektorių, neleis pritraukti gabiausių specialistų bei skatins jų nutekėjimą į privatų sektorių ar užsienį. Valstybė yra didžiausias darbdavys visoje šalyje, nuo atlyginimų viešajame sektoriuje nemaža dalimi priklauso viduriniosios klasės, paprastai esančios šalies stuburu, augimas arba nykimas. Tad suplanuotas jos nykimas.
Kai atlyginimas užšaldomas visiems, tuomet prasideda įvairių profesinių grupių spaudimas, protestai ir laimi tie, kurie stipriau reiškia savo reikalavimus ir sulaukia daugiau visuomenės bei politikų palaikymo. Taip bus ir šį kartą, o visi kiti liks su per tris metus nuvertėjusiais darbo užmokesčiais.Minimalaus mėnesinio atlygio didinimas yra patogus Vyriausybei, nes jis sparčiai didina biudžeto įplaukas. Problema ta, kad ši Vyriausybė keldama MMA pamiršo kartu didinti ir neapmokestinamą pajamų dydį, tad nuo sausio 1 d. darbo apmokestinimas augs ne tik dideles pajamas turintiems, bet ir uždirbantiems MMA – nuo 5,6% (2025 m.) iki 8% (2026 m.).
Kairioji politika?
Užimtumo didinimas
Verslui keliant klausimus apie tai, kaip spręsime darbo jėgos stygiaus klausimą, Užimtumo tarnyboje esant šimtams tūkstančių bedarbių, vyresnio amžiaus asmenų ir asmenų su negalia užimtumo didinimo programoms nejudant iš vietos, 2026 m. finansavimas užimtumo didinimo sričiai kertamas drastiškai – ateinančiais metais bus skiriama beveik trečdaliu mažiau nei šiais, o per kitus du metus finansavimas trauksis dar 10 procentų. Ir tai priemonėms, kurios yra įrodžiusios savo veiksmingumą bei atsiperkamumą. Nuo 173 milijonų šiemet prie 112 milijonų kitais metais. Europos Sąjunga ragina kasmet skirti daugiau lėšų užimtumo ir įdarbinimo sričiai, o čia einama visiškai priešingu keliu visą socialinę apsaugą praktiškai statant vien tik ant išmokų.
Kai trūksta lėšų savų žmonių perkvalifikavimui ir įdarbinimo finansavimui, atveriami visi keliai įvežtinės darbo jėgos augimui, nes kažkam juk dirbti reikia. Tikėtina, kad sparčiai bus didinamos užsieniečių įdarbinimo kvotos spręndžiant darbuotojų trūkumo „čia ir dabar“ klausimą, kartu programuojant socialines problemas po kelių ar keliolikos metų, nes imigrantų įdarbinimo politikos nelydi jokios normalios socialinės programos, skirtos šiems žmonėms integruotis į Lietuvos gyvenimą, išmokti kalbą ir perimti kultūrą.
Vietoje to yra tiesiog privaloma didinti finansavimą užimtumo sričiai kartu kuriant naujas jaunimo, asmenų su negalia ir vyresnio amžiaus žmonių įdarbinimo strategijas bei priemones, kurios veikia visoje Europoje.. Tačiau kokios institucijos ir kada spręs šiuos iššūkius, kai aktualiausias joms taps išgyvenimo klausimas dėl trečdaliu besitraukiančių programų biudžetų ir sunkumo pritraukti bei išlaikyti kompetentingus darbuotojus, kai jų atlyginimai kas tris metus „šoka į viršų“ net 0,7%.
Kairioji politika?
Socialinės paslaugos
Mūsų visuomenė sensta, žmonės vis labiau naudojasi socialinėmis paslaugomis, globos ir priežiūros poreikis auga progresiniais tempais. Tačiau net ir šioje srityje finansavimas suplanuotas 8 procentais mažesnis negu tam išleidžiama 2025 metais. Ką tai reikš toms šeimoms, kurios jau dabar negali sumokėti išaugusių globos kaštų ir asmenį su negalia ar garbaus amžiaus senjorą iš globos įstaigų turi susigrąžinti namo, nes finansinė našta nepakeliama?
Ką tai reikš vaikų dienos centrams ir kitas paslaugas teikiančioms nevyriausybinėms organizacijoms, kurių biudžetai įšaldomi, o infliacija ir darbo užmokesčio augimas jau kurį laiką juos laiko neigiamų metinių biudžetų zonoje?
Kairioji politika?
Būsto prieinamumo politika
Ir galiausiai visų, jau praėjusios Vyriausybės gerokai nustekentų, būsto prieinamumo programų mažinimas dar 20 ar net 30 procentų. Pirmojo būsto įsigijimo regionuose programa tarsi veikia, bet finansavimas toks mažas, o mechanizmas tiek nepatikimas ir ištęstas laike, kad pasinaudoti juo gali vienetai. Tikrai nelengva surasti pardavėją ir taip suderinti laiką, kad ir savivaldybė turėtų pinigų, ir pardavėjas sutiktų laukti, kol įvyks visi biurokratiniai derinimai, ir šeimai pavyktų atsidurti pačiam eilės gauti paramą priekyje. Mažai kam tai pavyksta, ir parama tokia nedidelė, kad ši būsto programa vis labiau panaši į realios pagalbos muliažą. Kažkas vyksta, tačiau didžiajai daliai jaunų šeimų tai nekuria jokios realios vertės.
Lygiagrečiai mažinamos lėšos numatytos kaip kompensacija nuomojantiems būstą. Ši priemonė pirmiausia turėjo būti skirta mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams, pažeidžiamiausiems piliečiams, kurie gali pretenduoti į savivaldybės skiriamą socialinį būstą, tačiau eilėje tektų laukti metų metus. Tikėtasi, kad tai ne tik palengvins galimybę susirasti tinkamą būstą ir jį išsinuomoti, bet ir išves iš šešėlio dalį nuomos rinkos, nes norint gauti valstybės paramą sutartis tenka deklaruoti. Esu tikras, kad ši priemonė buvo reikalinga ir veikė. Ji naudinga tiek nuomininkui, tiek nuomotojui, tiek valstybei, tačiau dabar valstybė nusprendė, kad jos reikia mažiau. Nuomai kompensuoti nėra pinigų. Ar jų yra socialinių būstų statybai? O gal tiesiog numojama ranka į tuos, kurie neišgali įsigyti nuosavo būsto?
Tai štai kaip praktikoje atrodo kairioji politika. Po šios Vyriausybės programos pristatymo sakiau, kad socialinėje dalyje yra vien braukymai, mažinimai ir abstrakcijos vietoj konkrečių rezultatų, planų ir rodiklių. Deja, buvau teisus ir 2026 metų, o ir trimetis biudžetas tai tik patvirtina.
Atrodo, kad naujoji dauguma pamiršo kad yra (o gal jau nebėra?), kairiosios politikos atstovai. Apie realiąją politikų kryptį sprendžiama ne iš garsių deklaracijų, o iš konkrečių darbų. Dabartiniams kairiojoje politikoje stinga ne tik politinės valios ir kompetencijos, bet kur kas blogiau - stinga pačios krypties. Grįžtame į laikus, kai socialdemokratai labai sėkmingai vykdė dešiniąją politiką, o skurdas ir nelygybė mūsų šalyje augo.