Seimo Pirmininkas Saulius Skvernelis – vienų ištikimai remiamas ir mylimas už principinių vertybių gynimą, kitų dažnai kritikuojamas dėl tiesmukų atsakymų, tačiau neabejotinai turintis reikšmingos įtakos politinio dialogo formavimui.
Pone Skverneli, prieš kelis dešimtmečius karjerą pradėjote kaip eilinis pareigūnas policijoje, vėliau tapote generaliniu policijos komisaru, Vidaus reikalų ministru, Premjeru. Šiandien – esate Seimo Pirmininkas. Ko jus gyvenime išmokė šios pareigos ir kur slypi jūsų karjeros sėkmės paslaptis?
Aukštos pareigos suteikia ne tik garbę, bet ir reikalauja milžiniškos atsakomybės, kuri nesibaigia net ir pakeitus pareigas. Iš tiesų, darbas skirtingose institucijose davė daug vertingų pamokų, kuriomis vadovaujuosi ir šiandien. Visų pirma, siekiant užsibrėžto tikslo, reikia mokėti aklai neužsispirti, svarbu būti atviram ir pripažinti klaidas bei iš jų pasimokyti. Reikia tartis net jei dirbi vadovaujantį darbą ir įsivaizduoji, kad esi tas, kuris priima sprendimus. Labai svarbu gebėti išgirsti kitus ir suvokti, kad egzistuoja ir kita nuomonė.
O jeigu reikėtų palyginti dvi jums tekusias eiti aukščiausias pareigas, Ministro Pirmininko ir dabartines?
Premjero postas yra pažymėtas didelės atsakomybės ir nuolatinės įtampos diena iš dienos. Esu kažkada juokavęs, kad Ministrą Pirmininką ir visą Vyriausybę galima vadinti „pinigine“, į kurią tiesiasi visos rankos ir tau reikia pasirūpinti, kad ji ne tik nebūtų tuščia, bet ir labai teisingai bei skaidriai naudojama: nuo energetikos iki sveikatos sistemos. Seimo Pirmininko darbas palyginus su vadovavimu Vyriausybei savo turiniu yra visiškai kitoks. Parlamento vadovas yra atsakingas už sklandaus darbo proceso užtikrinimą, politinės darbotvarkės formavimą. Paprastai kalbant – Premjero pozicija buvo apie sprendimus, Seimo Pirmininko – apie kompromisus ir diplomatiją siekiant sutelkti skirtingas frakcijas balsuojant dėl svarbiausių pokyčių, kurie vėliau palies visus gyventojus.
Sakote, kad Seimo Pirmininko darbas lengvesnis, tačiau matant, kiek ginčų kyla Seimo salėje svarstant įstatymų projektus, neatrodo, kad suvaldyti 141 parlamentarą būtų lengviau nei Ministrui Pirmininkui susitarti su 14 ministrų.
Ginčai ir intensyvios diskusijos ir turi vykti Seimo salėje. Politinės aistros, kaip dažnai mėgstama sakyti, rodo, kad mokame oponuoti, diskutuoti, kad politikai yra įsitraukę. Bet svarbiausia, turime mokėti po to susitarti ir priimti optimalų sprendimą. Jeigu Seimo salėje bus tylu, nebus ginčų, o tik mechaniškai spaudinėjami balsavimo mygtukai ar vykdomos naktinės reformos, matysime pyktį už Seimo ribų, kokį jau esame matę, kai kilo riaušės. Svarbiausia, norėti atrasti kompromisą. Tai niekada nebuvo lengva, bet įmanoma.
Ko žmonės gali tikėtis iš šios Seimo kadencijos? Dažnai iš visuomenės girdime pasakymą, kad politikai yra nutolę nuo realybės.
Tas „nutolimas“ atsiranda tada, kai politikai pradeda gyventi socialinių tinklų burbuluose. Žmonės tikisi stabilumo ir, aišku, politinių pažadų vykdymo. Ši kadencija, tikiuosi, bus labiau apie turinį, o ne apie triukšmą. Esu pasiruošęs kalbėtis su visais, jei tai veda prie sprendimų, kurie naudingi Lietuvai.
Bet triukšmo kadencijos pradžioje buvo labai daug, ypač dėl koalicijos partnerių. Gyventojų apklausų rezultatai taip pat rodo tam tikrus pokyčius reitingų lentelėse. Kaip juos reikėtų interpretuoti?
Visuomenė nori aiškumo, skaidrumo ir tikros diskusijos, o ne dirbtinai išpūstų konfliktų ar lyderių, kurie išsižada savo žodžių ties pirma kliūtimi. Politika ne kortų žaidimas, kai blefuodamas gali sukurti nugalėtojo įvaizdį ir tik išsisklaidžius uždangai visi supranta, kaip buvo sužaista. Politika – nuoseklus darbas, kur tavo žingsnis po žingsnio turi būti pagrįsti, skaidrūs. Ne tik apklausų rezultatai, bet ir visuomenės nutaikos aiškiai parodo, kad blefą ir taktinius ėjimus žmonės labai greitai perkanda. Kai kurie kolegos tą suprato iškart po rinkimų, kai kuriems dar reikia laiko. Bet anksčiau ar vėliau, kiekvienas politikas turės atsiskaityti savo rinkėjui, o tada ir paaiškės, kaip kai kuriuos žingsnius vertina žmonės.
Ką tik baigėsi Seimo pavasario sesija, kurioje netrūkto įtampos, teko ieškoti kompromisų visuomenei itin jautriais klausimais. Ar turite kokių patarimų, kaip neperdegti ir suvaldyti įtampą darbe ir neparsinešti jos į namus?
Giliausių politinių įtampų metu primenu sau vieną nuostatą, kuria vadovaujuosi daug metų – nesusitapatinti su užimamais postais ir pareigomis, nes jos nėra siekiama vertybė, o tik įrankis daryti darbus. Su įtampa puikiai padeda susitvarkyti namuose laukianti visos šeimos numylėtinė, mūsų augintinė Bitė. Esant galimybei išvažiuoju dviračiu prapūsti galvą. O geriausiai susidėlioti visus prioritetus ir vertybes padeda laikas su šeima.
Mes dažniausiai jus matome rimtą ir griežtą, o koks esate namuose, kai niekas nežiūri?
Namie aš nesu joks „pirmininkas“. Esu vyras, dviejų vaikų tėtis, šiek tiek meistras, šiek tiek virėjas. Kai jau šeima sako, kad daugiau laiko skiriu darbui, nei jiems, stengiuosi tai kompensuoti perimdamas dalį namų ruošos, gamindamas maistą. Kai jau noriu palepinti artimuosius, eksperimentuoju „grilindamas”. Kamado kepsninėje mėgstu gaminti viską: žuvį, vištieną, plovą, bulvinius blynus ar bulvių plokštainį.