Iškart be užuolankų pasakau: jei švietimiečiai pasiryš įstatymiškai teisingam streikui, aš kaip edukologijos mokslininkė juos palaikysiu. Ir mano pagrindinis motyvas bus mokytojų, švietimo pagalbos specialistų, vadovų ir kitų, dirbančių mokykloje žmonių, prestižo menkinimas ir bandymas (ne)sąmoningai kirsti per jų savivertę. Nedera pamiršti, kad už valdančiųjų ir biurokratų padarytas klaidas švietime moka dirbantieji mokykloje, o pasekmes jaučia vaikai ir jų tėvai.
Pastarųjų metų įvykiai ir pokyčiai švietime signalizuoja apie bandymą stumti mokytoją, švietimo pagalbos specialistą ir net vadovą pagal žodžio pedagogas kilmę (pedagogas – lot. paedagogus < gr. Paidagogos, kur paidós reiškia „vaikas“, o agōgós – „vedlys, vedantis“). Senovės Graikijoje paidagogos buvo vergas, kuris lydėdavo šeimininko sūnų į mokyklą, vėliau vergas tapo gerbiamu namų mokytoju. O Lietuvoje bandomas atvirkštinis procesas?!
Kodėl taip manau? Juk dirbančiuosius mokykloje bandoma padaryti uoliais nurodymų vykdytojais – valdantieji ir nemaža dalis, esančių prie jų (tiksliau, jiems įtinkančių), viską geriau žino nei mokytojai ir kiti mokyklos darbuotojai. Mokytojų nei nuomonė, nei balsas nėra svarbus – mokytojai sako, kad naujos bendrosios programos perkrautos informacija, yra nereikalingų temų, kai kurios temos nesuderintos su vaiko amžiaus raida (net neurologai pašiurpę nuo trečios klasės matematikos programos – jei žvilgteltų į kitas, taip pat rastų perliukų); valstybinių brandos egzaminų (VBE) užduotys su klaidomis, VBE net nesugebama tinkamai organizuoti (prisiminkime vien šių metų informatikos VBE – užduotis buvo keičiama egzamino metu!); nepasirengta įtraukiojo ugdymo įgyvendinimui (nėra pakankamai diferencijuotų užduočių, neapgalvotas specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) vaikų testavimas), yra nemažai mokyklų, kur mokytojas ir mokinio padėjėjas tegali pasvajoti apie komandinį darbą, teikiant pagalbą SUP vaikams (ne visur yra visi reikalingi specialistai); socialinės, ekonominės, kultūrinės atskirties vaikai palikti praktiškai nuošalėje (mokytojas pats turi spręsti gan sudėtingas problemas), pedagoginės psichologinės pagalbos tarnybos nespėja diagnozuoti mokinio sutrikimų ir rengti rekomendacijų; apie klaidas vadovėliuose ir pratybose gal net neverta kalbėti (vis tiek netaiso, o priežastis keista ir net graudi – pasak Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) viceministro, viešojoje erdvėje girdisi tik kalbos apie klaidas, o oficialiai niekas nesikreipė), ir t. t.
Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti, bet kas iš to – tiek ŠMSM, tiek Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) atstovai, jei ir paklausys, tai pasakys maždaug taip: „Žinome tą problemą, spręsime.“ Gal net susitikimą suorganizuos ar darbo grupę sudarys, kuri ilgai svarstys ir pagaliau pačioms mokykloms teks priimti sprendimą (pavyzdžiui, dėl mobiliųjų telefonų naudojimo tvarkos). O apie sutrikdytą ugdymo procesą, kai mokslo metais net du kartus laikant VBE kitiems mokiniams tenka palikti mokyklą, net neverta kalbėti – metai iš metų šis klausimas nesprendžiamas. Todėl mokyklų vadovai ir mokytojai patampa „kūlverstukais“ – juk ugdymo procesą reikia kažkaip organizuoti. Bet iš tiesų tai jau daug kur tampa panašu į ugdymo(si) proceso imitaciją. Ir tikrai ne dėl mokyklos kaltės, o dėl NŠA negebėjimo organizuoti egzaminus, testavimus ir pan.
Natūraliai kyla klausimas: Ar tikrai ŠMSM vadovybė, NŠA atsakingieji yra pasiklydę tarp savo minčių burbulo ir realybės mokykloje? Ar tikrai nesugeba atskirti svarbiausių, neatidėliotinai mokyklose sprendžiamų klausimų, ar susirūpinę tik VBE kartelės kylojimu, pamiršdami, kad tai tik mimikrija (prisitaikymas), o iš tiesų reikia koncentruotis į mokinių pasiekimų ugdymąsi, pasirengimą atitikti vidurinės mokyklos brandai reikalingus pasiekimus (pasitikrinkite bent jau virtinę reikalingų įgyti kompetencijų). Na, o apie švietimo šakos kolektyvinės sutarties įgyvendinimą net neverta kalbėti. Iš anksto su visomis profsąjungomis nediskutuota dėl numatyto atlyginimų kėlimo (jei ir kalbėta, tai padaryta kitaip); pastatyta prieš faktą – biudžete skiriama tiek ir tiek, daugiau nebus. Toks elgesys rodo švietimo, mokslo ir sporto ministrės ir visų valdančiųjų nepagarbą švietimo darbuotojams. Kai kas galvoja, kad tai tik švietimiečių noras gauti didesnį atlygį, kurio jie tikrai nusipelno.
Mano galva, yra svarbesnis akcentas: nepagarba taip išdidžiai skelbtai ir neįgyvendintai idėjai – prestižinei mokytojo profesijai. Aš neabejoju, kad švietimiečiams tikrai rūpi ir šalies saugumas, ir žmonių, šalies gerovė, ir nedera pamiršti – Lietuvos švietimo sistema remiasi žmonėmis, kurių darbas dažnai lieka nepastebėtas, tačiau yra kritiškai svarbus visos valstybės ateičiai. Tad kyla klausimas: kas ir kam suteikė teisę skleisti švietime chaosą ir net daryti veiksmus, orientuotus į švietimo žmonių savivertės žeminimą? Teisinėje ir demokratinėje valstybėje turi būti atsakomybė.