Virginijus Sinkevičius – tikriausiai vienas matomiausių Lietuvos politikų Europoje. Jauniausias eurokomisaras, šiandien – Europos Parlamento narys. Bet ši istorija – ne apie postus ir pareigas. Tai pokalbis apie vaikystę Šeškinės kiemuose, pirmuosius darbus, studijas svetur, šeimą, kurią palietė karas, ir apie kasdienybę, kurioje politika susitinka su tėvyste.
Jei vaikystę reikėtų aprašyti vienu žodžiu – labiau „nuotykis“, „išlikimo mokykla“ ar „krepšinio aikštelė“?
Viskas viename! Užaugau Šeškinėje – kiemas buvo mūsų pasaulis: krepšinis iki sutemų, važinėjimas liftu buvo didžiausia pramoga, o kartais – ir santykių aiškinimasis (juokiasi). Tokia vaikystė užgrūdina – ten pirmą kartą išmoksti ir pralaimėti, ir atsistoti.
Koks žmogus labiausiai jus formavo vaikystėje?
Be abejo, mama. Ji viena augino mane ir sesę. Dirbo slauge, o po darbo dar eidavo papildomai tvarkyti namų – kad mums nieko netrūktų. Ir niekada nemačiau jos skundžiantis – viską priimdavo su ramybe. Iš jos išmokau paprastų, bet svarbių dalykų: jei jau darai – daryk iki galo.
Kaip atrodė pirmieji jūsų darbai?
Pradėjau dar mokykloje – padirbėjau statybose, nešiojau laikraščius, o vėliau ir McDonald’e. Vaikams iki šiol tai skamba kaip mano didžiausias gyvenimo pasiekimas (juokiasi). Kartais net dabar patikrinu, ar mėsainiai tinkamai paruošti – „juk tėtis žino, kaip turi būti!“
Kodėl pasirinkote mokslus svetur?
Norėjosi platesnio pasaulio. Studijavau Velse, vėliau Nyderlanduose – ekonomika, tarptautiniai santykiai, Europos politika. Ne dėl diplomo, o dėl žinių, kurias galėčiau grąžinti Lietuvai.
Ir grįžote. Kodėl?
Jaučiau, kad noriu būti naudingas čia, Lietuvoje. Iš pradžių dirbau versle, bet vis stipriau traukė viešieji reikalai. Politika mane domino ne dėl pareigų ar titulų, o dėl galimybės kažką keisti. 2016-aisiais tapau Seimo nariu, vėliau – Ekonomikos ir inovacijų ministru. Man tada buvo tik 27-eri, ir nors ne vienas kėlė antakį dėl amžiaus, aš tiesiog dirbau – stengiausi, kiek galiu. Su komanda pavyko nemažai nuveikti.
Europos Komisija – dar viena stotelė?
Taip. 2019 m. tapau Europos Komisaru, atsakingu už aplinką, vandenynus ir gamtos išteklių apsaugą. Buvo tikrai nelengva – bet kai supranti, kad sprendimai daromi dėl žmonių, o ne dėl popieriaus – viskas įgauna prasmę.
Kuo gyvenate dabar?
Dabar esu Europos Parlamente. Rūpinuosi tuo, kad Europa būtų saugi – ypač atsižvelgiant į situaciją Ukrainoje. Kitas mano prioritetas, kad žmonės galėtų keliauti pigiau, o transportas būtų prieinamas visiems. Nes ar tai didmiestis, ar mažas miestelis – visi turi teisę judėti. Ir labai svarbus prioritetas – kova su sukčiais: telefoniniai skambučiai, apgavystės internete. Tai realybė, kuri paliečia mūsų tėvus, senelius. Negali to ignoruoti.
Papasakokit apie savo šeimą – kaip viską pavyksta suderinti?
Tai turbūt sunkiausias, bet ir prasmingiausias iššūkis. Su žmona Katerina susipažinome Mastrichte, kai abu studijavome Nyderlanduose. Ji ukrainietė – labai šilta, rūpestinga, bet kartu labai stipri. Mūsų šeimą karas palietė tiesiogiai – buvo subombarduota mokykla, kurioje ji mokėsi. Tai – nebe tiesiog „žinios“, tai mūsų realybė.
Namuose – trys vaikai, tad veiksmo netrūksta. Visada sakau, kad grįžęs namo esu ne politikas, o tiesiog tėtis: padedu su pamokomis, vežu į būrelius. Kartais viskas vyksta kaip per sviestą, o kartais – kaip gyvenime: batai ne vietoje, namuose šurmulys, o vienas iš vaikų nusprendžia, kad šiandien tikrai neis į darželį. Bet stengiamės. Ir tai yra tikroji laimė.
Pabaigai, ką jums reiškia būti politiku?
Būti žmogumi. Ne tik sakyti, bet ir girdėti. Ne tik planuoti, bet ir suprasti, kur žmonėms skauda. Politika turi prasidėti nuo žmogaus – ir ten pasilikti.